Gyvenimas yra gražus. Arba pavasarėjančios nuotrupos

Saulė vis dažniau išlenda mūsų paerzinti. Nuo stogų jau varva sunkūs lašai, pranešdami apie artėjančią pabaigą. O dar geriau – pradžią. Sėdime lėtame kaime, kur apie pavasarį praneša, vis dažniau sodų lysves apžiūrinėjantys, kaimynai. Ledai, tirpstantys ežeruose ir neleidžiantys pabaigti pradėtų statyti lieptų ir kitų statinių bei katės, besivoliojančios saulėje, tartum valerijonų būtų apsiriję. Mūsų Silvestras ne išimtis. Vos atšilus, jis nesitraukia nuo didelių langų, nuolat murkia ir pranašauja, kad jau TUOJ, TUOJ.
Continue Reading

Kaip įkvėpti save gaminti daugiau

Toks paprastas ir banalus procesas – kasdienė maisto ruoša. Vis dėlto, labai daug žmonių taip ir neprisijaukina prijuostės, neranda įkvėpimo terlionės procese ir gyvena valgydami arba maitindami vieni kitus „kažkaip“. Taip kurį laiką gyvenau ir aš. Mano santykiai su virtuve jau maždaug trejus metus buvo kažkur tarp meilės ir neapykantos. Mano protas man nuolat sako: „eik į virtuvę“, o siela šaukia „ne, ne, eik skaityti knygą, padėk man augti“.

Continue Reading

Apie tylą, minimalizmą ir romantišką rudenį, kurį aš mielai įsirėminčiau. Gyvenimas eina.

Šis ruduo man visas rūke. Karčioj, bet viliojančioje kaminų migloje. Dienos lekia greičiau, nei pačios supranta, o mes, kaip visad, banaliai, bėgam iš paskos. Pasimetę darbų sąrašuose, greitose, trumpose, buitinėse žinutėse, prasmegę banaliuose, bet tokio gylio „myliu“, „ačiū“ ir „lauksiu“ pavidaluose, barstos žodžiai. Dažnai ne pagal paskirtį išmėtant juos svetimiems, vakarais jų nebeturim ir belieka laukti kitos dienos su nauju rezervu.
Continue Reading

Lėto gyvenimo utopija

Kažkur toli, toli yra tokia vieta, kurioje labai tylu, šviesu. Ten gyvena tik labai drąsūs žmonės, nepabūgę ramumos širdyje ir atsivėrę meilei. Tie, kurie nebijo, jog jų galvose nutils balsai arba dings telefonai. Tai tokie bepročiai, kuriems gera žiūrėti į rasos lašus, nors ir šalta, kutena kojas. Tai šitie pakvaišėliai, kurie mielai grožėsis gėlės žiedu, kol jis nuvys ir net tada jis jiems atrodys kaip meno kūrinys. Kažkur toli, toli laikas visai kitoks, kokybiškas ir labai branginamas. Continue Reading

Vasariškos nuotrupos ir moteriški pasikalbėjimai apie veido odą

Vasara yra toks metas, kai iš galvos dažniau byra smėlis, nei žodžiai. Ši mano vasara buvo lėta, be skubos, su savais iššūkiais ir dovanomis. Dar pradžioje, kilo stiprus noras dingti iš interneto ir daryti tą mitais apipintą, pakvaišusį mažą dalykėlį – gyventi tikrą gyvenimą. Ne vaizduoti, o išties patirti, ne pasakoti, o klausytis. Tam, kad galėtum rašyti ar tiesiog kurti, turi turėti apie ką. Turi pagyventi. Taigi, aš ir gyvenau.

Continue Reading