Lėto gyvenimo utopija

Kažkur toli, toli yra tokia vieta, kurioje labai tylu, šviesu. Ten gyvena tik labai drąsūs žmonės, nepabūgę ramumos širdyje ir atsivėrę meilei. Tie, kurie nebijo, jog jų galvose nutils balsai arba dings telefonai. Tai tokie bepročiai, kuriems gera žiūrėti į rasos lašus, nors ir šalta, kutena kojas. Tai šitie pakvaišėliai, kurie mielai grožėsis gėlės žiedu, kol jis nuvys ir net tada jis jiems atrodys kaip meno kūrinys. Kažkur toli, toli laikas visai kitoks, kokybiškas ir labai branginamas. Continue Reading

Vasariškos nuotrupos ir moteriški pasikalbėjimai apie veido odą

Vasara yra toks metas, kai iš galvos dažniau byra smėlis, nei žodžiai. Ši mano vasara buvo lėta, be skubos, su savais iššūkiais ir dovanomis. Dar pradžioje, kilo stiprus noras dingti iš interneto ir daryti tą mitais apipintą, pakvaišusį mažą dalykėlį – gyventi tikrą gyvenimą. Ne vaizduoti, o išties patirti, ne pasakoti, o klausytis. Tam, kad galėtum rašyti ar tiesiog kurti, turi turėti apie ką. Turi pagyventi. Taigi, aš ir gyvenau.

Continue Reading