Apie tylą, minimalizmą ir romantišką rudenį, kurį aš mielai įsirėminčiau. Gyvenimas eina.

Šis ruduo man visas rūke. Karčioj, bet viliojančioje kaminų migloje. Dienos lekia greičiau, nei pačios supranta, o mes, kaip visad, banaliai, bėgam iš paskos. Pasimetę darbų sąrašuose, greitose, trumpose, buitinėse žinutėse, prasmegę banaliuose, bet tokio gylio „myliu“, „ačiū“ ir „lauksiu“ pavidaluose, barstos žodžiai. Dažnai ne pagal paskirtį išmėtant juos svetimiems, vakarais jų nebeturim ir belieka laukti kitos dienos su nauju rezervu.
Continue Reading