APIE NUOSEKLUMĄ

Vakar buvo labai sunki diena. Viskas vyko tarsi iš kito galo. Viskas, ko ėmiausi, darėsi lyg ne taip, lyg kažkaip kreivai. Fiziškai kankinausi skausmuose, kuriuos turbūt iššaukė vakarykštis sportas, o nuo to ir emociškai vis silpnėjau. Daug emocijų sukėlė mažosios naujojo darželio apžiūra (nors tuo metu atrodė, jog viskas džiugu, bet matyt pasąmonė žinojo geriau), vėliau apie save stipriai priminė miego trūkumas ne laiku atsikėlus, o viską kulminavo liūdnos vyro akys dėl buitinių/statybinių/naminių reikalų, kai jo visas kelių savaičių darbas nuėjo šuniui ant uodegos, kaimynui užprotestavus. Taigi, vakare, visas emocijas aš…. suvalgiau. Taip, taip. Šlamšto pavidalu. Ir po visko pajutau…. pakylėjimą. Ne dėl to, kad mane nuramino valgymas, o dėl to, kad anksčiau už tokį veiksmą save būčiau graužusi, peikusi, net pasišlykštėjusi savimi. O dabar jaučiu, kad viduje vyksta tookie pokyčiai. Toks lūžis….

Continue Reading