Apie mano Tylą

Šviesos šypsnis įšoka pro langą. Pakutena katino paausius, pašoka gėlių lapuose, priverčia susiraukti akis, bet išsišiepti lūpas. Paerzina savo lengvu žaidimu ir vėl dingsta vėsioje rasoje. Toks šiandien rytas. Pirmasis. Pirmasis, kai aš viena. Taip ilgai lauktas. Ir toks pilnas neužtikrintumo, neaiškumo. Ir galimybių. Galimybių išpildyti bet kurią svajonę, įlipti į bet kurį kalną, užkariauti tiek tvirtovių, kiek tik norisi. Šiandien aš dovanų gavau Tylą. Tą įstabų stebuklą, apie kurį svajoja visi intravertai. Tylą, kuri man dainuoja. Tylą, kuri gydo. Tylą, kurioje mintis gali laisvai tekėti vėsiu kalnų upeliu.
Continue Reading

Rudens simfonija

Rudens simfonija. Šiuos stebuklingus žodžius norisi tarti ir tarti. O man jie asocijuojasi dar ir su mūsų vestuvėmis, nes taip vadinosi mūsų tortas. Ruduo visada atsineša kažkokią naują pradžią. Šis ruduo mums naujų, peržiūrėtų santykių pradžia. Nauja rutina ir darželio pradžia. Gyvenimo dėliojimas į mažus stalčiukus, kad būtų lengva ir jauku toliau jį kurti. Ruduo atsineša aiškumą. Jis įtraukia į savo žaidimus ir nepaleidžia. Ruduo man yra meilė.
Continue Reading