Elina Zelčane: Moters prigimties paslaptis

Ką paliksime po savęs, o ką pasiimsime drauge, kai mūsų širdis nustos plakti? Mes atsirandame šiame pasaulyje, paskui iš jo išeiname, o meilė lieka. Ji ir toliau gyvuoja įvilkta į poeziją, įpinta į meno kūrinius ir kvatodamasi mūsų vaikų juoku.

E. Zelčane knyga “Moters prigimties paslaptis” yra puiki. Čia jau galėčiau padėti tašką. Bet vis dėlto, pirmiausia, noriu įspėti, kad neapsigautumėte. Knygos viršelis parinktas absoliučiai siaubingai. Jis nė kiek neatspindi knygos esmės. Ir štai taip, ji pateko į mano gyvenimą, kuriame jau kurį laiką dėjosi procesai, vedantys link požiūrio, gyvenimo būdo keitimo bei tamsesnių gelmių analizės. Aš šią knygą į rankas paėmiau, kaip dar vieną apie moteriškumą ir gėles plaukuose. Graži, rausva. Naiviai galvojau, kad ji įkvėps mane priploninti balsą ir švelniai linguoti klubais, kad įkvėps būti „mielai“ kitiems net tada, kai man to nesinori, įkvėps pamilti save (kažkoks mistinis procesas apie kurį visi kalba, bet taip ir neaišku, kaip tai padaryti), įkvėps būti moteriškai. Ir neįkvėpė. Ši knyga mane įkvėpė nueiti į psichoterapiją ir pradėti valytis visus juodulius, kuriuos sukaupiau per beveik tris dešimtis metų. Ji privertė mane suvokti paprastus ar net akivaizdžius dalykus, kurių nenorėjau sau pripažinti. Ir ačiū Dievui. Nes dabar man nereikia ploninti balso, reikia suvokti, kas su manimi darosi ir su tuo susitvarkyti ar paleisti. Nuo to aš esu daug geresnė moteris, žmona, mama ir draugė.

Kuo nesaugiau jaučiamės, tuo labiau trokštame užvaldyti supantį pasaulį, tikėdamiesi, kad galios pojūtis sumažins mūsų baimę ir kompensuos meilės trūkumą.

Kiekvieną gyvenimo akimirką esame pajėgūs kitiems atiduoti tik tiek, kiek patys turime.

Taigi, apie knygą. Tai knyga apie perfekcionizmą įvairiose moters gyvenimo srityse. Tai knyga, kurią skaitant save atpažins daugybė moterų. Ji parašyta labai lengvu stiliumi ir negalėtum jos pavadinti revoliucinga. Bet. Ji gali kelti mažas revoliucijas moterų viduje. Aš tuo tikiu. Skaitant ją, aš jaučiau, jog autorė pakankamai išsilavinusi ir intelektuali, kad ja patikėčiau, bet pats knygos stilius kaip lengvo „skaitalo“. Man tikrai nuoširdžiai labai patiko. Galbūt, kad užkabino tam tikras mano jautrias stygas, gal, kad pasitaikė laiku ir vietoje, o gal ji tiesiog viena geresnių ir neįvertintų, neišreklamuotų savipagalbos/tobulėjimo/sąmoningumo knygų.

Kova su tamsa neduos naudos, jeigu pasiliksime joje ir tik stengsimės ją įveikti <…> Panašiai ir su perfekcionizmu. Mes galime kovoti, bet jeigu jo vietos neužpildysime meile, perfekcionizmas sugrįš bumerangu.

Jei užsidegu daryti ką nors gero, paklausiu savęs, ar daryčiau tai net tuomet, jei apie tai niekas nesužinotų.

Už kiekvienos situacijos, išprovokuojančios mūsų pyktį, slypi koks nors nepatenkintas poreikis.

Skaitydama šią knygą aš norėjau visiems ją cituoti. Rašiau draugėms, skaičiau vyrui, pasakojau psichoterapeutei. Tai knyga apie meilę. Ir apie tai, kaip ją „suėda“ mūsų vidiniai kritikai ir perfekcionizmas. Tai knyga, kuri duoda užuominas, kur kasti toliau, kad kažkada iki tos meilės prisikastum. Ir aš tikrai rekomenduoju kiekvienai moteriai ją paskaityti. Ji nedidelė, nesudėtinga, bet sudėlioja viską į vietas bei paskatina į viską pažvelgti kiek kitu kampu.

Ne papildomi kilogramai ar nepatenkintos ambicijos darbe neleidžia savęs pamilti. <…> Esame praradę egzistencijos prasmę ir nebesuvokiame savęs kaip vertybės, kuri svarbi savaime, nepaisant įvairiausių išorės veiksnių.

<…> Trečias žingsnis – pripažinti, kad esama dalykų, kuriuos sugebame, ir dalykų, kurie mums nepavaldūs.

Visada galime pasirinkti į ką atkreipti dėmesį: į tai, ko mums trūksta, ar į tai, ką turime.

Jei norime pagerinti gyvenimo kokybę, reikia išmokti sumaniau panaudoti tai, ką turime, ir pakeisti požiūrį, susitelkti į pasiekiamus dalykus.

Taigi, jei reikėtų knygą įvertinti dešimtbalėje skalėje, parašyčiau 9,5. Man labia patiko ir esu tikra, jog ji gali būti naudinga daugeliui moterų.

Vienas dvasininkas man yra pasakęs, kad labai svarbu gyvenime atrasti sekmadienį. Šis sekmadienis gali būti pirmadienio rytą arba trečiadienio popietę, tačiau svarbiausia, kad kartkartėmis prisiminčiau ne tik žmogiškuosius santykius, bet ir pokalbį su savimi.

Pastaruoju metu man aktualus vienas vedose esantis pasakymas apie ramybę: „Ramybė nereiškia būti vietoje, kur nėra triukšmo, problemų ar sunkaus darbo. Ramybė reiškia būti viso to epicentre ir išlaikyti širdies ramybę“.

Perfekcionizmo šūkis skamba taip: „Kuo būsiu tobulesnis, tuo labiau mane mylės“.

Perfekcionistas ne gyvena, o ruošiasi gyventi. <…> Tokią gyvenimo nuostatą lemia ankstyvos vaikystės patirtis, kai meilę pradėjome suvokti kaip atlygį už tai, kad pateisinome kitų lūkesčius.

Noras visiems patikti, visų pirma, atsiranda iš meilės sau trūkumo. Kuo trapesnis pasitikėjimas savimi, tuo daugiau pripažinimo reikalaujame iš aplinkinių. Kartais mums sunku priimti save tokius, kokie esame, todėl stengiamės apsimesti tokiais, kokie norėtume būti, mėgindami apgauti ne tik kitus, bet ir save.

Meilė yra ne tai, kas tolima ir nepasiekiama, o tai, kas artima, bet kadaise prarasta. Meilė yra mūsų natūrali būsena, ji jau yra mumyse, tik kartais ją nustumiame labai giliai.

Snippets

2 comments

  1. Susigraudinau nuo pačios pirmos citatos, o įrašo pabaigoje toks gniužulas krūtinėj plėtėsi, kad esu tikra, jog šita knyga man; ir aš tikrai neturėčiau nurimti, kol jos neperskaitysiu. Ačiū, kad dalinies!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.