Jojo Moyes: Aš prieš tave

Stengiausi visiškai apie nieką negalvoti. Stengiausi tiesiog egzistuoti, savo kūnu sugerti tą vyrą, kurį mylėjau, kad mano kūnas visam laikui įsimintų tai, kas iš jo buvo likę. Nieko nekalbėjau.

dsc_0284
Būna tokių knygų, kai skaitai ir norisi tiesiog greičiau pabaigti ir užmiršti. Tokia knyga man tapo Jojo Moyes „Aš prieš tave“. Su pertraukomis ir pamiegojimais aš ją įveikinėjau tikrai ilgai, palyginus su kitomis lengvomis knygomis. Stalčiuje ji gulėjo kelis mėnesius, o vyras matydamas ją mano rankose jau buvo pradėjęs gal kiek per dažnai klausinėti ar jau baigiau skaityti. Iš tiesų, knyga turi kažkokią užslėptą depresinę gaidelę. Skaitydama net buvau sunerimusi, jog pataikiau paimti kažkokią paauglių knygą su visais tais zyzimais. Kūrinio naudai, reikia pasakyti, jog stilius tikrai paprastas ir lengvas. Tad tiems, kurie nemėgsta daug galvoti, ar supranta viską tiesiogiai, turėtų patikti. Vis dėlto, knyga tikrai ištempta, nepasakant kažko naujo ar bent to, ko dar nenuspėjai, parašyti ištisi skyriai. Be to, man labai pritrūko kažkokių lyrinių pagražinimų ar bent jau kažkokių gilesnių pagrindinių veikėjų minčių. Knygą paėmiau, tikėdamasi tikrai daug, nes internetas pilnas gerų atsiliepimų, kurie vis pas mane užklysdavo. Ją taip pat rekomendavo ir keli pažįstami, tad tikėjausi mažiausiai lengvos, įtraukiančios, dinamiškos…

dsc_0311

Apie ką, ši knyga, taip pat sunku atsakyti. Pradėjusi skaityti, maniau, jog tai apie neįgalumą, apie pagrindinio veikėjo Vilo Treinoro gyvenimą ir vidinį pasaulį. Jau įpusėjusi suabejojau. Galbūt pagrindinė knygos herojė yra Luisa Klark, slaugė, kuri pasakoja visą istoriją pirmuoju asmeniu. Reikia pasakyti, jog charakteriai taip pat skystoki. Nors mane beveik visada, kažkaip įkvepia knygų moterys, bet ši Luisa, man pasirodė tokia jokia, kad net sunku nupasakoti. Pusė knygos ji nieko nemokėjo, nieko nenorėjo ir visą laiką buvo dėl visko susijaudinusi ir nustebusi :))). Vyriškis pasirodė šiek tiek įdomesnis, bet turbūt dėl to, jog neįgalumo tema savaime pridėjo jam šiek tiek dramos ir svorio.

dsc_0285

Knygos autorė pabaigoje dėkoja savo redaktorei ir agentei, nes jos abi suprato, kad ši knyga – tai meilės istorija. Man taip visai neatrodo. Mažiausiai pusė knygos buvo apie neįgalumą ir eutanaziją, o pabaigoje šis klausimas pradėtas nagrinėti dar plačiau. Iš tiesų, nuo tam tikro taško knygoje, jos skaityti jau nebesinorėjo vien todėl, jog buvo aišku, kad baigsis nelabai gerai. Kita vertus, net ir toje graudžioje pabaigoje aš kažkodėl neverkiau, o žiovavau (beje, miegojau bent 3 kartus ir per šios knygos ekranizaciją). Nors mėgstu paverkti, o dabar galiu sriūbauti ir šiaip sau, dėl nieko.  Taigi, apibendrinant, knyga vargino ir neįkvėpė, o įkvėpimas yra būtent tai, ko aš ieškau literatūroje.

Jei reikėtų knygą įvertinti dešimtbalėje skalėje parašyčiau 5-6. Ją apskritai aprašinėjau tik tam, kad kažkas kitas, mąstantis panašiai, neapsimautų, perskaitęs tuos geruosius atsiliepimus. Nors esu tikra, kad kiekvienas sprendžia ką jam skaityti ir su tais, kuriems patiko šis kūrinys yra viskas gerai. Tiesiog ji nebuvo mano. Na, o sau dabar linkiu, kad knygų Dievai atsiųstų, kokią nors, iš tiesų gerą knygą. Kad nesinorėtų eiti miegoti ar paleisti ją iš rankų.

Save

Save

Snippets

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.