Marina Stepnova: Italų pamokos

Ogariovas paėmė iš dubens dar vieną trešnę ir padėjo Maliai tarp menčių <…> O apie ką tu svajojai? Malia nesusimąstė nė sekundės – gyventi. Kuria prasme? Aš visuomet svajojau tiesiog gyventi, supranti? Juk tai įdomiausia. Gyventi. Važiuoti. Sustoti ten, kur nori. Vėl važiuoti. Žiūrėti. Gyventi.
Italu pamokosTiems, kurie skaitė „Valgyk, melskis ir mylėk“ ar kitas, italų maistą ir malonumų meną aukštinančias knygas, pažiūrėjus į Marinos Stepnovos „Italų pamokos“ viršelį ir pavadinimą gali pasirodyti, jog čia dar viena gardi, bazilikais kvepianti knyga, kurią vartant varva gelato. Jei tikitės būtent to, iškart nuvilsiu. Čia itališko nieko nėra. Knyga apie vargšą tarybinį žmogų, išgyvenusį didžiąsias permainas ir bandantį prisitaikyti šių dienų Rusijoje. Iš tos žadamos Italijos čia likę tik trupiniai, kurie neaišku kaip išvis čia atsidūrė. Knygos ašis – pagrindinio herojaus Ogariovo Ivano Sergejevičiaus ir dviejų jo gyvenimo moterų istorijos. Aišku, nelabai linksmos. Knygoje autorė subtiliai įpina istorines detales, kurios sukuria visai įdomų foną siužetui. Šitą Marina Stepnova moka puikiai. Bravo. Bet knyga aišku ne apie istoriją. Taip pat čia gausu (gal net dusinančiai per daug, nes nuolat tenka skaityti išnašas) citatų iš rusų klasikos ir šiuolaikinių kūrinių. Žmogui, kurio mokyklinėje privalomoje literatūros programoje nebuvo rusų autorių gali būti sudėtinga suvokti cituojamų kūrinių kontekstą ir mintį. Bet tai nėra milžiniškas knygos minusas, tiesiog nervina. Na, ir aišku, kaip ir kitoje garsioje šios autorės knygoje, nors pagrindinis veikėjas yra vyras, čia kuriami įdomūs, spalvingi, būtinai šiek tiek liūdni moterų portretai (mano mėgstamiausia knygų dalis).
dsc_1031Ant viršelio rašoma: knyga skirta visiems, kurie skaito didžiąją literatūrą, vertina gyvą pasakojimą, mėgsta kietas melodramas ir netikėtas pabaigas. Taip suprask, kad jei perskaitei ir nepasibaisėjai tai tu jau vienas tų didžiosios literatūros vertintojų ;))). Toks apibūdinimas stipriai perdėtas, nes netikėtos pabaigos aš čia nesuradau, o pasakojimas, nors ir labai spalvingu stiliumi, bet nepasirodė gyvas. Kartais perskaičius būna toks jausmas, kad buvo nei gerai, nei blogai. Šįkart nutiko būtent taip. Perskaitei, dar tą vakarą apie tai pamąstei ir pamiršai. Beje, daug kas knygą lygina su tos pačios autorės „Lazario moterys“, bet aš neturiu tiek drąsos. Prieš skaitant, nusiteikiau nelyginti, kad nenusivilčiau. O ir lyginti nelabai yra ką. Lazario moterys man buvo atradimas, tiek dėl kalbos, tiek dėl siužeto ar veikėjų. Italų pamokos labiau tinkamos greitam vartojimui. Atėjau, perskaičiau, pamiršau.
dsc_1036Jei reikėtų knygą įvertinti dešimtbalėje skalėje parašyčiau 7,5. Vis dėlto, ar imčiau į rankas dar vieną autorės knygą? Tai aišku! Stilius, turtinga kalba ir veikėjai nepaliko blogo skonio burnoje, gal tik siužetas galėjo būti mažiau nuspėjamas.

Snippets

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.