Apie baimę. Kaip atsikratyti, išrašyti ir kodėl?

Atsisėdu. Užsimerkiu. Įkvepiu pilvu į esmę, kaip mokyta. Pasileidžiu. Ir rašau. Bet kaip išrašyti baimę? Kaip išliūliuoti, išmylėti, išdainuoti tam, kad galėtum paleisti. Kaip tą baimę užauginus, kaip sudėtingą vaiką, dėl kurio aukojai visą esatį, išleisti į pasaulį? Kaip ją išsigydyti be kovos ir prievartos?

Ar žinai, kas žmogui gali nutikti baisiausio? Tai baimė. Ta banali, apšnekėta, didelėm, pavargusiom šuns akim sekanti, baimė. Ta sąnarius sukanti, žandikaulius paralyžiuojanti, diafragmą užspaudžianti ir puikiai užsimaskuojanti pasąmonės užkaboriuose, baimė.

Baimių būna visokių. Kartais jos bijo pačios, tad nosį iš savo urvo iškiša tik retais atvejais, kai viskas viršuje šviesu, gera, malonu. Išlenda, apnuodija ir vėl sliuogia gilyn, kad toliau tūnotų ir lauktų savo valandos. Kitos, drąsesnės, gyvena su mumis aplinkinių lūpose, pavojinguose eismo manevruose, kai kada vabaluose ar mažose patalpose. Gali jos gyvuoti vaikų ligose, svaiginančiame aukštyje ar šaltoje vandens gelmėje. Bet pačios sukčiausios ir išmintingiausios baimės slypi čia ir dabar. Tai Baimė Gyventi ir Baimė Daryti. Šias baimes, hierarchijos principu, maitina tos mažesnės ir ne tokios pavojingos. Šios dvi, lyderės, kraunasi mūsų energija. Išsiurbia ir iščiulpia, kaip iš sąnarių kremzlių, paskutinius energijos likučius ir godžiai apsilaižę, triumfuodamos, laukia – kas toliau? Kada dar? Netoliese apsigyvenus šioms draugėms, visa, ką gali susirinkti gero, tikro ir stipraus, kažkur tirpsta, nyksta ir tu nesupranti kodėl. Nesupranti kodėl linksta keliai, nežinai kaip nuo jų atsiriboti. Kartais pas jas į svečius užsuka Neišsipildymo Baimė, kuri turi lauktuvių nuo Pavydo, Konkurencijos ir Bėgančio laiko baimių. Jos visos susėdę puotauja, o pagrindinis patiekalas ant Neužtikrintumo stalo būna nuostabiai patiekta tavo gyvybinė energija. Tavo potencialas, tavo Šviesa.

Ir žinai ką? Pagrindiniai dalykai, kurių bijo net baimė yra atvirumas ir meilė. Pirmiausia, atviras žvilgsnis, gebėjimas atsitolinti, kad vaizdas susitrauktų, bet paryškėtų, kaip tuose stereopaveikslėliuose. Įgūdis sustoti ir sąmoningai įkvėpti (nuo šito baimės tiesiog dūsta). Kuo daugiau oro tavyje – tuo mažiau jo lieka baimei. O svarbiausia, galimybė atverti širdį ir mylėti besąlygiškai. Šito baimė bijo baisiausiai. Mylėti save. Mylėti savo Dievą. Mylėti gyvenimą. Mylėti artimą.

Moteriškai psichikai baimės gali pridaryti daug sunkiai atitaisomų dalykų. Jos, kaip gėles, laisto ir augina ligas. Jos griauna gyvenimą, santykius ir nukerta bet kokias perspektyvų gijas. Todėl labai naudinga nuolat praktikuoti bei sau priminti apie atvirą širdį ir besąlygišką meilę. Labai gerai veikia žiupsniai adrenalino, mažos užduotys skiriamos sau kiekvieną rytą, lipimas per savo komforto zonos sieną į ten-atgal ir nuolat, kad ir sukandus dantis. O ypatingas vaistas yra atsakomybė. Atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimas. Tik prisiėmus pilną atsakomybę už save, savo ateitį, santykius, vaikus ir gyvenimo komfortą, įmanoma taip išgąsdinti baimę, kad ši, pabrukus uodegą, nebegrįš niekada. Linkiu to kiekvienai ir kiekvienam. Linkiu išrašyti, išliūliuoti, išmylėti, išdainuoti, o jei reikia ir išgąsdinti savo baimę tam, kad galėtumei ją paleisti. Gyvenimas be baimės yra šviesa, kurioje vyksta stebuklai, pildosi norai, pasidaro darbai, o atsikelti rytą yra šventė. Ir tu esi verta tai pajusti.

O dabar, uždarau šį lapą. Atsimerkiu. Ir paleidžiu.

 

Nuotrauka – A. Pocej

Snippets

One comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.