Apie praėjusius metus. Sąžinės sąskaita ir šventiniai linkėjimai… sau.

Atsisėdu, gurkšteliu savo karčios kavos ir pradedu vardinti. Vardinti ir dėlioti praėjusius metus. Baksnoti taškus ir kablelius, manifestuoti ateinantiems. Taip darau antrą kartą, nes iki praėjusių naujųjų turbūt net neturėjau ką suvedinėti. Savotiška sąžinės sąskaita, bet juk reikia retkarčiais išsitraukti šiukšlių maišus ir surinkti senienas, tam kad pasikeistų kvapas, atsirastų oro ir daugiau vietos naujiems, nuostabiems dalykams.

Praėję buvo įspūdingi. Nesakau, kad geri ar blogi, bet tikrai galingi. Ir davė ir atėmė, ir kankino ir džiugino. O labiausiai, turbūt, mokė. Siuntė pamokas vieną po kitos. Kaip tik tada, kai garsiai pasakai daugiau nestudijuosiu – gyvenimas tau užkuria tokį universitetą, kad maža nepasirodytų. Ir man tikrai nepasirodė. Visus metus, tik pasibaigus vienam intensyviam epizodui, gyvenimas nepagailėdavo kito. Kad spėti įkvėpti, reikėjo gerai pasistengti. Nespėjau apsidairyti, ir vėl ratas apsuktas. Nemačiau pavasario, nei vasaros, o rudeniui Dievas pasiliko įdomiausią dalį ir didžiausius darbus. Jaučiuosi atidirbusi, todėl gruodžiui gavau desertą su ramybės vyšnia ant viršaus. Taigi…

Esu dėkinga už šias dovanas:

    • Sofiją. Čia nuostabiausia dovana, kokią esu gavusi. Ir dar jaučiuosi ją pasidovanojusi pati, tad dar geriau.
    • Už santykius su vyru, kurie pasikeitė, perėjo į visiškai kitą lygį. Nes vaikų atsiradimas santykiams yra toks, švelniai tariant, force majeure. Ir jei šito neišbandei, galbūt net nederėtų kalbėti apie santykius (daug kas sako, kad dar reikėtų pasidaryti remontą ar pasistatyti namą, bet aš dar tuo nepatikėjau, pamatysim ateityje).
    • Už ligas, kurias man atsiuntė, kaip pamoką. Tik jų dėka, kasdien suprantu, kodėl atsikėliau ir kodėl turiu gyventi. Ir gyventi čia ir dabar, o ne kada nors. Dabar, žinodama, kaip gali būti baisu, kasdien suprantu, kaip yra gera tiesiog būti.
    • Už savo palaikymo komandą. Kai įklimpsti iki kaklo, labai paprasta pamatyti, kas pirmas atbėga su šaka, kad įsikibtum. Mano palaikymo komanda buvo tokia stipri, kad nenorėdama lipti iš balos, buvau ištraukta už ausų.
    • Už draugus. Už tai, kad išliko tie keli tikri, kurie patys skambina ir atvažiuoja. Taip pat dėkoju ir už tuos, kurie išėjo ir atlaisvino vietas naujiems, myliu Jus be galo.
    • Už moterišką draugystę. Pirmiausia, už suvokimą, kokią didelę galią ji turi. Taip pat už draugę, kuri jau šimtą metų kartu, prieš šią draugystę bejėgiai ir vyrai, ir vaikai ar veiklos. Už draugę, kuri pagavo mane kalnuose ir ačiū jai, kad nepaleidžia. Ir už būrelį moteriškų sielų, atsiradusių su dukružės atėjimu. Jūs esate nuostabios, kasdien mane įkvepiate ir mokote gyventi balanse, įsimylėjau ir nieko negaliu sau padaryt.
    • Už suvokimą, kad visus erzinančius žmones ar reiškinius tiesiog reikia pamilti. Jus kažkas nervuoja? Tai pažvelkite į šitai su meile. Atverkite širdį, siųskite dar daugiau meilės, nei tiems, kurie jums patinka. Šis dėsnis veikia labai stipriai. Priešingu atveju, siųsdami neigiamus signalus, tik eikvojate savo energiją ir maitinate, auginate savo nepasitenkinimo objektą.
    • Už žinias ir ženklus, kuriuos man siunčia visata. Tik pradėjusi sąmoningėti, pamačiau kaip viskas aplink gražu, gera, šviesu ir ryšku.
    • Už moteriškumą. Už kelią, vedantį balanso link. Eidama juo, ne tik atradau asmeninių santykių rojaus sodus, bet ir pradėjau rankioti savo esybės dalis, kurios pamažu pradeda įgyti kontūrus.
    • Už suvokimą, kad pirmiausia reikia pasirūpinti savimi kaip žmogumi, moterimi, o tik tada visais kitais.
    • Už galimybę augti ir atrasti iš naujo, kartu su vaiku.
    • Už tas trumpas drąsos akimirkas, kai nebijau atsistoti nuoga prieš minią ir pasipasakoti. Neseniai skaičiau, kad norint atrasti savo balsą, reikia ilgai, ilgai šaukti tyruose.
    • Už visas materialines gėrybes, kurios kažkaip ateina ir ateis (manifestacija stiprus dalykas). Anksčiau niekada nebūčiau to parašiusi, nes paprasčiausiai nenorėjau nieko apčiuopiamo. Bet… pamoka išmokta, vis dėlto reikia norėti. Nuo to tavo vertybės nebūtinai nukenčia.
    • Už tas laukines akimirkas, kai vedami kažkokios jėgos, priimame geriausius savo sprendimus.
    • Už tai, kad iš namų neišsikrausto laimė. Mes ją vis pamaitinam, tai ji mus taip pamėgo ir prisirišo, kad kraustysis kartu ir į pasaulio kraštą.
    • Už knygas, kurių galbūt ir nebuvo ypatingai daug, bet jos visos manyje paliko po sėklytę.
    • Už įkvėpimą ir kūrybinę energiją. Net jei kartais ji reiškėsi pjaustant cukiniją, keičiant sauskelnes ar plaunant grindis. Ji yra nuostabi ir lai lydi mane toliau.
    • Už drąsą priimti nepatogius sprendimus. Šie metai pirmieji, kai pagaliau išdrįsau prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
    • Už naujus ir pilnus meilės namus, mūsų iškeliavusiam šeimos nariui.
    • Už netektį.

Sąrašas nėra baigtinis, nežinau ar jie tokie apskritai būna… Kitąmet sau linkiu sveikatos ir drąsos. Drąsos pagaliau kalbėti apie tai, ką jau seniai noriu. Drąsos kažką darant ir rankiojant gyvenimo nuotrupas, priimant sprendimus. Taip pat labai norėčiau pabėgti iš miesto ir įgyvendinti dar kelias svajones, kurias manifestuoju tyliai viena. Linkiu sau autentiškumo ir kantrybės bei neužmiršti ką išmokau šiais, pasiutusiais, 2017 – aisiais. 2018, prašau, būkit ryškūs ir spalvingi. Neškit, rodykit, pažindinkit. Tik palikit po tą vieną, kitą vyšnią atsikvėpimui.

Snippets

One comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.