Apie prasmės vandenyną arba nepudruota tiesa apie vaikų auginimą

Prieš tampant mama, visada buvau įsitikinusi, jog jei tėvai teisingai augina kūdikį, visada įmanoma išvengti isterijų, kritimų ant žemės, sunkių ir varginančių akimirkų, kai ir prakaitas žliaugia ir neviltis apima.

Aš šventai tikėjau, jog jei esi sąmoningas, vaikelis auga pilnoje šeimoje, arba bent jau tokioje, kurioje užtikrinami visi jo poreikiai, jei į juos atliepiama, jei tėvai žino daugiau nei kiti, domisi vaikų auginimo, auklėjimo, priežiūros teorijomis, yra nuoširdžiai pasiryžę skirti mažyliui maksimalų kiekį kokybiško laiko ir taip toliau… tokiems tėvams gimsta tobulas kūdikis. O jei ne tobulas, tai labai stengiantis, jis bent jau nekrenta ant grindų ir nespiegia.

Aš buvau visiškai tikra, kad teisingai pasirinkdama kryptį, pavyzdžiui, auginti pagal prieraišios tėvystės principus, sveikai maitindama kūdikį, pirmiausia, savo pienu, bent jau metus ar dvejus, vėliau, nuo primaitinimo pradžios – sveikai, be laktozės, su daug daržovių, žalumos ir super produktų ir žinoma – jokių nesąmonių!!! Taip pat, dėdama visas įmanomas pastangas, kad kūdikis būtų lavinamas – raidos dalykai, sensorikos, motorikos, knygos kasdien nuo gimimo, muzika ir taip toliau…. Aš buvau šventai įtikėjusi, kad visa tai darant ir dar be proto mylint, glaudžiant ir neapleidžiant – jau man tai tikrai nenutiks taip, kaip toms kitoms nelaimingoms, pavargusioms, papilkėjusioms mamoms, kurias norisi prieiti ir apkabinti, o kartais (o šlovinga mūsų prigimtie) ir nusukti akis, nes nepatogu žiūrėti į kito skausmą.

Ir žinot ką? Aš dabar galiu pozityviai ir šviesiai papasakoti, kad dalykai išties veikia ir mums puikiai sekasi (nes jie tikrai veikia, bet gal kiek kitaip nei tikiesi), arba aš jums galiu parašyti teisybę. Viskas ką man reikėjo sužinoti iki gimdymo – kad bus beprotiškai sunku, bet tame yra neišsemiama prasmė. Tai neišsemiama gelmė prasmės. Prasmės auginant pasaulį. Kai tose mėlynose akyse skleidžiasi ateitis, kai tavo dešimt minučių dėmesio, gali nulemti būsimus įvykius, o nuo šilto galvos paglostymo, ar tinkamu laiku neprarastos vilties, priklauso ar tavo mažylis užaugs geru žmogumi. Štai tau klodai prasmės. BET. Kad šią prasmę semtum ir galėtumėt maitinti viena kitą, reikia sunkiai, be proto sunkiai dirbti. Ir dirbti ne tiesiogine to žodžio prasme, ne sauskelnes keisti, bet dirbti su savimi. Pirmiausia su savo nuostatomis. Tik reguliuojant savo ribas, jas plečiant, mokant save nesigėdyti, atsipalaiduoti, paglostyti save už tai, kad darai gerai, įmanoma semti tą prasmę rieškučiomis.

   

O realybėje tai atrodo labai paprastai. Pirmiausia, suvok, kad viskas gerai ir su tavimi, ir su kūdikiu ar vaiku, net jei jis vienintelis verkia, nemiega, nevalgo, nesėdi, nevaikšto, neturi dantų ar polinkio į menus ar sportus. Tiesiog imk ir įsisąmonink. Žinau, man prieš gimdymą tokie žodžiai būtų kėlę šypsnį ir slaptą mintį, kad mums taip nebus, bet tu tik palauk ir pati pamatysi. Antra, ką gali nuostabaus sau padaryti – išplėsk savo ribas. Tai nereiškia, kad ryte įjungusi televizorių ir užkišusi vaiką greitais užkandžiais, jam gali leisti viską. Tai reiškia, kad mažos netobulumo kruopelės ne tik nesugriaus tavo vaiko ateities, bet priešingai, padarys jį tikru. Tikru visuomenėje, tikru pasaulyje. Panašiai kaip su bakterijų baime. Juk nevisai švarios grindys, po truputį padeda imuniteto formavimuisi (žinoma, aš rekomenduočiau jas plauti, nes tų atsitiktinių nešvarumų ir taip rasite ;), o smagios teplionės kieme ar žaidimai vaikų kambaryje nepražudys tavo mažylio.

Visų svarbiausia – viskame surasti tą pusiausvyrą tarp balto ar pūkuoto ir tamsaus, negatyvaus. Svarbiausia išmokti savęs neplakti, net jei plaka kiti. Svarbiausia nepalūžti ir neprarasti vilties. Nes tikrai, tikiu, kad kiekvienai mamai, bent kartą pasitaiko tokių silpnumo akimirkų, kai jos pačios mielai pultų ant žemės ir voliotųsi verkdamos. Būtent tose akimirkose, pagaukime save, sustabdykime ir prisiminkime Prasmę. Kodėl tai darome. Juk ne tam, kad visi gimdo vaikus tai ir mums reikia, juk ne tam, kad kūdikiai kvepia ir norisi juos myluoti (o jie išties kvepia dangumi), juk ne tam, kad kažkam kažką įrodytume. Mes juos kviečiame, nes jie atsineša prasmę, atsineša tikslą. O mūsų darbas ne veltui yra sunkiausias pasaulyje. Mes semiame Prasmės gelmes, mes stumiame sizifiškus akmenis, kurie galiausiai vis tiek įgyja matomus pavidalus, tavo vaiko lūpose, tavo vaiko šypsnyje, tavo vaiko pakeltoje šiukšlėje, išgelbėtame paukštyje, pasirūpintu tavo vaiko draugu, o vėliau ir daug didesniais, herojiškais ir dainų vertais, žygiais.

Snippets

One comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.