Apie TĄ jausmą… kuris neateina iškart

Ji šypteli, žiūrėdama į rausvą dangų. Po kelių sekundžių per namus nuaidi garsus juokas. Man pakerta kojas, kūnu nubėga šiurpuliai, akys sudrėksta. Ji jau žmogus. Mano mergytė.

Dar laukiantis, visur tik ir girdėjau apie palaimas, stebuklus, kaip skausmas dingsta tik padėjus kūdikį ant pilvo, kaip vėliau gyveni kažkokioje euforijoje su juo… Ir ką jūs manot, nu ne. Tik užgimus mažylei, ją padėjus ant pilvo, judinau, tikrindama ar nemėlynuoja, žiūrėjau ar viskas gerai, tada ją dar trumpam paėmė nuvalyti, ir trynė rankytes, kojytes… natūraliai pradėjau klausinėti ar nedūsta, kad taip daro. Šitą pamenu, nes turiu nufilmuotas akimirkas. O dėl nuovargio galbūt neprisiminčiau ir jų. Vis dėlto, tos žadėtos stebuklingos euforijos nebuvo. Tadam tadam. Stengiausi, kentėjau skausmą gimdydama, kad epidūrinis nuskausminimas neatimtų iš manęs ir vaiko tos žadėtos euforinės būsenos. O gimdykloje visgi verkė tik mūsų dula. Mes ramiai, neišliejome nė ašarėlės. Net nekilo mintis apsiverkti. Užgimus dukružei atėjo tik ramybė. Ir tai neilgam. Visas procedūras po gimdymo aš dar cypavau, nes matau adatą (nors prieš tai ramiausiai gimdžiau tris paras).

Pirmasis mėnuo praėjo rūke. Su savo nuovargiu, skausmais ir iššūkiais. Kai būdavo sunku sakydavau sau: na, jau šitas kai praeis, tai tikrai atsipalaiduosiu ir ateis ta palaima. Tada vėl užplaukdavo debesys, ir vėl iš naujo. Pirmojo augimo šuolio, žindymo problemų ir jos verksmo, veriančio mane kiaurai, niekada nepamiršiu. Vis dėlto, per šį mėnesį išmokau ne vieną mamystės pamoką. Svarbiausia, kad privalau paleisti, nekovoti, nesipriešinti ir plaukti pasroviui, stebėdama savo pakeleivę, leisdama  jai atrasti, pamatyti, sustiprėti… Šią mintį pasižymėjau, bet euforijos dar nebuvo. Pamenu, viena draugė pagimdžiusi sakė, jog jai reikėjo priprasti, kad kitas žmogus prie jos tiek liečiasi. Tai ir čia panašiai. Už savo vaiką galėjau galvą nukąsti, bet euforijos vis laukiau ir laukiau.

Antrasis mėnuo atnešė dar daugiau sumaišties. Rašiau sau, kad sužinojau, kaip gali būti baisu, koks pilkas nevilties veidas, kaip svarbu kelti klausimus ir koks atsakingas tas sprendimų priėmimas. Pasirodo, kad atsakomybė nėra apie sauskelnių keitimą, tai apie sprendimus. Vis dėlto, užrašuose pasižymėjau, jog nuostabu pamatyti tuos pirmuosius šypsnius, skirtus tik tau vienai ir kokia palaima yra toje mažoje rankytėje, sugriebiančioje tavo pirštą. Suprantu, kad palaimingos sėklytės jau buvo susėtos.

Trečiasis mėnuo jau buvo geras. Išmokome būti drauge, pradėjau suprasti jos poreikius, nesipriešinti. Nusiteikiau, kad jei ji norės, pirmus metus praleisime savo krėsle, o aš švelniai dainuosiu kol jau pati paprašys, jog nutilčiau. Būtent šiuo metu įvyko kažkoks lūžis, vaikas sąmoningėjo, o man grįžo jėgos ir energija. Kad einam geru keliu, supratau, kai vyras pasakė: tu jau grįžai. Tada dar nelabai suvokiau, kur buvau išėjusi, bet šviesėjant galvai ir aiškėjant buičiai, pamažu susigaudžiau kaip toli buvau nuklydusi. Būtent trečiasis mėnuo mane išmokė daugiausiai, o jam besibaigiant aš pradėjau jausti virpuliukus pilve.

Ir štai, nuostabusis ketvirtas man atvėrė akis. Prieš tai abejojusi ar aš apskritai esu leliukų žmogus, su milžiniška jėga… įsimylėjau. Taip įsimylėjusi buvau tik kartą, kai sutikau jos tėtį. Pradėjau suprasti tą seilėjimąsi dėl savo vaiko grožio, dėl kiekvieno pagriebto žaislo, dėl kiekvieno savarankiško krustelėjimo. Mano mergytė išmokė mane ją pamilti. Laikydavau glėbyje, o ši, man plačiai išsišiepusi, kalbindavo. Ir visas procesas buvo toks natūralus, organiškas. Nebuvo jokio sprogimo, jokių staigių apkvaitimų. Tiesiog pamažu viena kitą priėmėme, pradėjome pasitikėti. Tik dabar supratau, jog TAS jausmas nebūtinai atsiranda iškart, staiga, neapsakomai ir neaišku iš kur. Jis gali ateiti sąmoningai, ramiai, duodamas laiko pamąstyti, pasiruošti. Bet jis būna pats tikriausias, stipriausias ir neabejotinai vienintelis gyvenime – nepertraukiamas. Dabar kaskart keldamasi naktį džiaugiuosi. Kažkokią prievartą sau, pakeitė elementari, net banaloka laimė. Dabar žinau, ką reiškia pasiilgti jos, kol ji miega. Dabar jaučiuosi vis labiau mama.

Papasakojusi draugėms apie šiuos potyrius, išgirdau, jog čia normalu. Pasirodo, daug kam taip būna. Ir tai nėra blogai. Tiesiog kiekviena nauja mama reaguoja skirtingai. Ir viskas gerai, jei dar gimdykloje nedainavai iš laimės, ar naktimis keldamasi pagalvodavai kodėl, kodėl, kodėl… Tu vis tiek mama ir TAS jausmas dar ateis. Tik nepražiopsok, nes jis nuostabus. Kiekviena akimirka verta sustabdymo ir išmylavimo. Naudokis ja, kol gali ir mylėk, mylėk, mylėk.

Save

Save

Snippets

One comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.