Apie tylą, minimalizmą ir romantišką rudenį, kurį aš mielai įsirėminčiau. Gyvenimas eina.

Šis ruduo man visas rūke. Karčioj, bet viliojančioje kaminų migloje. Dienos lekia greičiau, nei pačios supranta, o mes, kaip visad, banaliai, bėgam iš paskos. Pasimetę darbų sąrašuose, greitose, trumpose, buitinėse žinutėse, prasmegę banaliuose, bet tokio gylio „myliu“, „ačiū“ ir „lauksiu“ pavidaluose, barstos žodžiai. Dažnai ne pagal paskirtį išmėtant juos svetimiems, vakarais jų nebeturim ir belieka laukti kitos dienos su nauju rezervu.

Rudenį, labai norisi apsikabinti. Kai išgirstu šį magišką pavadinimą, visada pagalvoju apie ambros kvapą ir jaukų glėbį. Šį rudenį mes spėjam tik prabėgom pagriebti vienas kito ranką, bet po siaubingos vasaros mums tai vis tiek pergalė. Viskas grįžta į savo vietas, mes ištvėrėm. Laimėjom. Prieš gyvenimą ir jo meteoritus. Aišku, tas nepasiduoda. Mums vėl grasina, veja iš namų, į šaltą žiemą, pabūt kažkur. Liepia atsisveikinti su mylėtais, globotais ir tokiais artimais daiktais, baksnoja pirštais į užmirštuosius ir lipa ant nuospaudų, kam kažkada mums jų reikėjo, kodėl neleidom jų į labiau mylinčias šeimas.

Šitam miglotam rudeny, kur viskas jau vis tiek geriau nei vasarą, aš sėdžiu prabangioj tyloj, glostau kristalus, geriu žalią kokteilį, paskui arbatą (labai poetiška būtų gerti kavą, ar kakavą, bet jos jau išėjo iš mados ir dabar mes sveikatinamės, kaip ir kiti) ir mąstau kiek tos tylos man dar liko. Ar greit galėsiu gauti jos kasdieną, ar man jos reikia labiau nei kitiems ir kodėl?

Dar šį romantišką rudenį kuriu veiksmų planą (pagal vedas, jei nori turėti vyrą, turėk jam ir veiksmų planą, kitaip jie negali), bandau išmokti jau pamiršto minimalizmo, kad būtų lengviau atremti draugo gyvenimo siunčiamus meteoritus. Kad būtų lengviau kvėpuoti. Džiaugiuosi, kad net turint vaiką, man jau šis bei tas pavyksta. O kai ant svetainės grindų negulės trijų skirtingų žaidimų detalės, būsiu užlipus laipteliu aukščiau. Ir švęsiu. Aišku, tam man reikia svetainės, bet čia tik detalės.

Norėčiau šį romantišką rudenį įsirėminti, nes vėl jaučiu šiurpuliukus ir vėl prisimenu apie ką mes čia. Norėčiau nutapyti jį, bet piešti taip ir neišmokau. Norėčiau užrašyti, bet žodžių irgi nerandu tokių, norėčiau padainuoti, bet visos mano dainos dabar tik lopšinės, norėčiau jį sušokti, bet vis dar bijau, kad nuo gyvenimo apsvaigs galva. Palieku jį tiesiog čia, kad prisiminčiau, kad kitąmet jis būtų vėl. Gyvenimas eina, o aš tik noriu:

  • pasveikti,
  • pamiegoti,
  • skaityti,
  • namų, kuriuose galėčiau kepti savo pyragus
  • ir to saugiausio pasaulyje glėbio, kuriam atsidaviau prieš dešimt metų.

Prašau.

 

(Nuotrauka – Vitos Tamoliūnės)

Snippets

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.