Dveji metai motinystės. Apie paleidimą ir naujus horizontus

Lieku viena. Atsisėdu. Susitelkiu. Ir pradedu suprasti. Tas metas jau atėjo. Paleidimo ir prisitaikymo. Ji jau nebe tavo vienos kūdikis. Ji jau pasaulio žmogus. Žmogus, kurio charakteris formuojasi, ryškėja ir nusispalvina visomis vaivorykštės spalvomis.

Nuo pat laukimo pradžios žinojau, jog ateis diena, kai reikės paleisti, palinkėti gero, nebelaikyti. Tik nesupratau, kad tai bus taip greitai. Mano mažas kūdikėlis, kaip drugelis, pakėlė sparnus ir parodė, jog jai jau norisi bandyti. Bandyti skristi. Tokia ta motinystė, su visais savo atspalviais. Mielai laikyčiau ją įsikibusi, savo sterblėje, ten kur galėčiau visada ją apsaugoti. Bet puikiai suvokiu, jog jai jau reikia žengti, kristi ir vėl bandyti. Mamos meškos etapas jau baigtas. Ir net jei kartais atrodo, jog niekas jos nesaugos, nemyluos ir nepriims tokios, kokia ji yra, geriau nei tu, vis tiek tenka pasileisti.

Dviejų metų sukaktis man tapo riboženkliu, nurodančiu, jog metas. Dviejų metų gimtadienis nubrėžė aiškią liniją, už kurios Ji nori, net privalo eiti pati. Gal skamba, kaip žodžiai, mamos, išleidžiančios į universitetą, bet taip jau yra. Paleidžiu į savarankišką gyvenimo universitetą. Džiaugiuosi ir priimu viską, kaip yra. Paleidžiu kontrolę. Suprantu, kad turiu ištuštinti sterblę ir sušildyti ją tiems momentams, kai jai pačiai norėsis ateiti, prisiglausti ir pabūti.

Paleidžiu su šypsena, žinau, kad ji atsilaikys, kad nebereikia kontroliuoti kiekvienos akimirkos. Žinau, kad viskas bus gerai. Pamoju, pasiunčiam viena kitai po bučinį ir tikiuosi, kad taip bus kuo ilgiau. Šis etapas nėra plačiai aprašomas knygose apie vaikų auginimą, dažniau rašoma, kaip prisitaikyti darželyje ar mokykloje, kaip sutarti su personalu ir t.t.. Dažnai mamų jausmai lieka nebylūs, skuboje grįžti į darbus, kažkur užkišti širdžių kertelėse. Bet jis toks svarbus, toks jautrus, toks ypatingas. Tai, kaip sugebėsi paleisti, kaip gebėsi priimti pokyčius, gali nulemti ne tik vaiko charakterio ypatumus, bet ir jūsų būsimą ryšį. Paleisti su džiaugsmu. Štai kur raktas. Su džiugesiu ir švelnumu, pasitikėjimu vaiku ir pasauliu. Štai kur gėris.

O jai sugrįžus, kartu aptarti tolimus horizontus, patiriamus nuotykius. Visa, kas nutiko, ir visa, kas gali nutikti. Paleidus su šypsena šis etapas gali būti labai gražus. Motinystė įgauna visai kitų spalvų. Nors jau atrodo, jog tikrai daug jų matei. Vis dėlto, čia atsiskleidžia nauji gyvenimo modeliai, nauji, nepatirti jausmai. Motinystė skleidžiasi, kaip gėlės žiedas. Ir vis daugiau saulės pamatai. Tokia motinystė dar lengvesnė, švelnesnė ir prasmingesnė, nei anksčiau. Kiekvienas etapas yra žavus, bet kaskart atėjus kitam, suvoki, jog ryšys pasipildo. Žvilgsnis naujais kampais užkabina vis kitus objektus, abiem tai neįkainojamos patirtys.

Todėl sutikim kiekvieną naują etapą su šypsena ir švelnumu, su džiugesiu ir laime. Taip plečiasi horizontai, taip daug lengviau paleisti. Daug lengviau priimti. Tokia motinystė daug derlingesnė ir gaivesnė. Sutikim pokyčius be noro vadovauti. Ir nesvarbu kuriuos, išleisdami į pasaulį, į darželį ar universitetą… Sutikim visa tai lengvai. Tik taip praturtinsime juos ir save. Mylėkime ir leiskime jiems patiems sugrįžti, kai tik norėsis. Paleiskime su džiugesiu ir švelnumu.

 

Photo by Jenna Norman on Unsplash

Snippets

One comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.