Ką aš sužinojau būdama nėščia…? Nesaldžiai ir nefėjiškai. Apie daiktus, patarimus ir MEILES Vol. 2

Gyveni, gyveni, mokaisi, tik pradedi kažką suprasti… ir pamatai tas dvi raudonas juosteles. Ir dar tikrai neįtari, jog tavo gyvenimas va taip ėmė ir baigėsi. Tai ką planavai, jautei, dėliojai ir puoselėjai tiesiog pasikeis. Pamačiusi teigiamą testo rezultatą ir išgyvenusi baimės bei hormonų audrų pilną pirmąjį trimestrą, atsibudau antrajame kaip meška iš žiemos miego. Ir… patyriau nuostabių dalykų. Jei reikėtų trumpai apibūdinti šį laikotarpį, sakyčiau „kai meilė apsėda“. Meilė viskam – gyvenimui, kūrybai, na ir aišku, vyrui.

Viską keisti iš esmės ir kardinaliai

Antrajame trimestre, dingus baimėms ir atsiradus jėgų antplūdžiui užeina noras viską pakeisti iš esmės. Kyla net minčių, jog reikia išsikraustyti, gal net ne tik į kitą būstą, bet ir į kitą šalį. Gerai, kad šalia yra ne nėščių ir blaiviai mąstančių žmonių. Praėjus keistoms mintims apsiriboju remontais ir spintos revizija. Vis dėlto, remontas įvyksta tik iš dalies, o įrenginėjam visai ne vaiko kambarį. Sukuriam erdvę, kurią nuo šiol vadiname „sveiko proto kambariu“. Tai erdvė mano tekstams, meditacijoms, maldoms, kūrybai ir fotografijai. Dar galbūt vyro disertacijai gimti.

Su spinta apskritai vyksta nesąmonė, kitaip nepavadinsi. Tik pastojus, atrodo, jog tai truks amžinai, tad antrajame trimestre, pradėjusi stambėti ir užsikūrus naujam jėgų varikliui, į galvą šauna, jog reikia viską išmesti. Ištraukiu kalnus drabužių ir dalį jų išmetu, kitus dalinu visiems ateinantiems į svečius. Po keturių mėnesių suvokiu, jog tuoj reiks grįžti į savo formas ir galėjau kai ką ir pasilaikyti. Nepanikuoju, pasiguodžiu tuo, jog tie rūbai ir taip turėjo iškeliauti. Apskritai apie nėščiosios spintą ketinu pakalbėti daugiau atskirame įraše, nes tai daug sudėtingesnė tema nei atrodė anksčiau. Žymių stilistų dalinami patarimai bent jau man nelabai veikė ir tas virtimas moterimi iš susivėlusios pabaisos tik ilgėjo ir sunkėjo, o pabaigoje tapo visai neįmanomu (taip, ir aš nebijau to sakyti garsiai, cha!).

Dar vienas svarbus dalykas, kurį tuo metu sužinau, yra tai, jog nėštumas – idealus metas išsivalyti ne tik spintas, namus, daryti remontus ir kraustytis, bet ir išsivalyti nereikalingus žmones (skamba labai dramatiškai, nors taip nėra) iš savo gyvenimo. Pradedu nuo virtualios erdvės, o tada dar savaime ima nesinorėti ir kai kurių žmonių gyvai, tiesiog jau nesusikerta trajektorijos, nėra ką kalbėti ir tik varginam vieni kitus. Aš vis dar už minimalizmą ir švarą visame kame.

Daiktai, daiktai, daiktai…

Nežinau kodėl, bet vaiko kraitelio rinkimas man – juodas darbas ir tikrai ne saldus malonumas kaip visi sako. Bandome viską apgalvoti racionaliai, susipirkti tik išties reikalingus daiktus. Labai nenorėjau užgrūsti namus ir dar jaustis kvailai, nes išleidau krūvą pinigų, kam nors nereikalingam. Vis dėlto, kažkur septintą mėnesį, namai pradeda pilnėti, panika augti, akys plėstis. Suprantu, kad mano miegamasis, kuris iki šiol buvo šventa mūsų dviejų erdvė greitai taps sandėliu, o spintos, nors ir iškraustytos nėštumo pradžioje, jau sunkiai užsidaro. O atrodė, jog nieko ypatingo nepirkome. Vyro kasdien prašau pažadėti, kad namuose neatsiras plastiko kalnų (visokių virtuvėlių, dviratukų ir kitų mane kraupinančių dalykėlių), bet jau nėštumo pabaigoje atkeliauja milžiniška karuselė į kurią žiūrėsiu ateinančius kelis metus ir ji visa tokia plastmasinė, kad pirmą vakarą net bijau į ją atsisukti. Na, bet groja, labai lavina… ir patinka visiems namų gyventojams, išskyrus mane.

Apskritai nėštumo metu sužinau, kad vaikui turbūt reikės daugiau daiktų nei man. Ypač rūbų. Jei aš namie galiu išsiversti su dviem ar trimis komplektais rūbų tai jam jau tikrai tiek neužteks. Žodžiu, sukandu dantis ir perku viską, kad tik nebūčiau pasmerkta, kaip blogiausia būsima motina ever. Mano minimalizmui iškyla pavojus, bet pažadu sau, kad kai tik prasidės antras rūbų pirkimas ir apskritai apsiprasime su nauju šeimos nariu – iškart bus revizijos ir tąkart jau žinodami, ko iš tiesų reikia – pirksime mažiau (turbūt po kelių mėnesių, skaitydama šiuos žodžius, verksiu dar didesnėje daiktų krūvoje).

Liūdna statistika ir kitos aktualijos

Tik pastojusi, prie visų galimų blogybių sužinau, kad santuokai, gimus kūdikiui, statistika labai nepalanki. Mūsų aplinkoje labai gaji tema yra poros santykiai. Dauguma turi savo filosofijas, bet iš esmės visi labai puoselėja šį ryšį. Nėštumo metu, mus gąsdina, kaip tik gali. Dauguma tiesiai šviesiai sako, kad bus labai blogai, sunku, o jei dar vaiką kartu pasiguldysime tai jau išvis nu šakės. Įkarščio pagauta, puolu skaityti knygas ne apie vaikų priežiūrą ir auklėjimą, bet apie santykius, šeimą ir kaip ja išlikti. Gerai, kad paranoja greitai nurimsta, o aš suprantu, kad reikia atsipalaiduoti ir tiesiog gyventi.

Antras kvėpavimas

Antrajame trimestre sužinau dar vieną graudų dalyką. Apie negydomą migreną. Sužinau, jog migrena yra toks dalykas, už kurį turėtų būti duodamas bent dalinis invalidumas (neįgalumas?). Galiausiai į viską pradedu žiūrėti su meile, kaip į dovaną. Tai pasiruošimas/treniruotė gimdymui ir nelengvai motinystei, jei ištversiu migreną – ištversiu ir visa kita.

Vis dėlto, dingus priepuoliams, atsiveria antras kvėpavimas. Galvoje ima suktis gausybė naujų idėjų, į virtuvę grįžta kulinarinės knygos ir aš pradedu vėl, palengva sukiotis namuose, skaityti ir rašyti. Norisi imtis kažko naujo, galvoje jau sukasi projektai, verslo planas, vakarus užvaldo knygos, pasikeičia net estetinis suvokimas. Ir… aš vėl įsimyliu savo vyrą. Taip įsimyliu, kad nebenoriu išleisti į darbą, lepinu iki išprotėjimo ir išgyvenam dar vieną (tik daug geresnį) medaus mėnesį. Kuris, beje, nesibaigia ir vėliau (nėštumui triskart valio!!!). Jausmas, kaip praregėjus.

Knygos, knygos, knygos…

Koks gi nėštumas be pasiruošimo darbų… Tik pastojus, gelbėja ne tik internetas, bet namuose jau augantys knygų kalnai. Vienos moko kūdikius myluoti, kitos – leisti jiems verkti. Vienos sako: gimdyk išsišiepus, kitos pasakoja, jog gali būti ir ne taip linksma, tad pasiruošk nuskausminimui. Apsikrovus knygomis ir pamokslais per nėštumą supratau tik vieną esminį dalyką – nepasimesk ir neklausyk teorijų. Mamos intuicija yra kažkoks stebuklas. Knygose dėstomą išmintį galima panaudoti, bet ne aklai tikint kiekvienu žodžiu, o kritiškai vertinant ir pritaikant tik tai, kas tinka tau ar kūdikiui. Žodžiu, knygos nesužavėjo manęs.

Vis dėlto, jei reikėtų rekomenduoti kažką draugei, pasiūlyčiau tik kelias jų. Apie gimdymą skaičiau dvi knygas. R. Šemetos „Gimdymas su šypsena“ ir M. Odeno „Gimdymo atgimimas“. Rekomenduočiau antrąją. Maža knygelė, apie kurią gandus girdėjau jau seniai. Nuramino, paguodė, informavo. Na, o lietuviškoji nesužavėjo, nuvylė ir negalėjau pabaigti. Nes nors nušaukit, netikiu aš pasakom. Netikiu, kad skečiantis kaulams gali visai neskaudėti. Tikiu, kad kai kurių moterų hormonai gali stipriai slopinti skausmą arba galima nusiteikti ir atpalaidavus kūną, paleisti skausmą. Tada lengviau. Man nepavyksta taip užsiprogramuoti ir aš net nebandžiau. Beje, paskui vyras sakė, kad gimdymas ir taip buvo su šypsena, nes juokavau dar ir su 9,5 cm atsidarymu. Apie vaikų auginimą, naujagimių priežiūrą ir pan. taip pat turėjau nemažai knygų, bet rekomenduočiau tik P. Druckerman „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus“. Tai knyga pasilinksminimui, atsipalaidavimui. Tačiau praplečianti žvilgsnį ir padedanti į motinystę žvelgti kiek paprasčiau.

Norėdami rimtai pasiruošti gimdymui, nėštumo metu taip pat lankome kursus. Mums labai pasisekė, nes pataikėme į tokius, kuriuose sutapo mūsų ir lektorių bangos bei kampai iš kurių žvelgiama. Jei kam nors įdomu, labai rekomenduoju „Opa Pupa“ mokyklėlę Kaune. Visos paskaitos buvo naudingos, o „gimdymo fiziologija“ išliks dar ilgam. Gimdydama prisiminiau ne vieną ten išgirstą frazę ir man tikrai padėjo.

Ačiū, aš žinau geriau!

Nėštumo metu atradau, jog vienas sunkiausių uždavinių (ypatingai pilvui didėjant) yra „atlaikyti“ „visažinius“ su šypsena. Man buvo lengviau gimdyti su šypsena. Apėmė jausmas, jog visi, kurie nors kartą yra laikę mažą vaiką rankose, ar tie, kurių pažįstami turi vaikų, na ir aišku puikūs tėvai ir šiaip tie, kurie netingi, viską žino daug geriau. Kad aš praleidau kažkokią vieną klasę, kur mokė tėvystės paslapčių. Pasirodo, daugybė mūsų pažįstamų ir net nelabai (pvz.: elektrikas) yra šios srities ekspertai ir tikrai jau ras, ką patarti vienu ar kitu mano asmeninio gyvenimo, nėštumo ar vaiko auginimo klausimu. Tai ačiū, Jums, brangieji. Aš žinau geriau. Mano intuicija yra stebuklas, padėsiantis užauginti savo vaiką. Bet Jūs esate mums Dovana ir Pamoka. Ačiū.

Tuk tuk tuk…

Nešiodama mažąją užsispyrėlę, sužinojau, jog tie pirmieji judesiai yra nepalyginami su niekuo. Turbūt viso nėštumo „vinis“ ir buvo pilvo bangavimas. Nors pabaigoje tai vyko labai skausmingai, šitai aš visada prisiminsiu su didele meile. Niekada nepamiršiu pirmos akimirkos, kai supratau, jog labai ją myliu. Gulėjau ant kilimo svetainėje ir judinau pilvą, nes užsispyrėlė nejudėjo jau beveik parą. Ir pamačius pirmuosius krustelėjimus, apsipylusi ašaromis, pajutau, jog pasaulis apsivertė. Ech.

Nepatogumai

Trumpai tariant, būti nėščiai, nešioti žmogų pilve, yra stipriai nepatogu. Sužinojau, kad miegas gali būti kankinimo priemonė, ypatingai, jei jo norisi jau antras mėnuo. Paaiškėjo, jog galima naktį miegoti ir po pusvalandį. Puikus pasiruošimas būsimam etapui, kai tenka keltis naktį ir maitinti, raminti… Tad jei iš nevilties googlini „nemiga nėštumo metu“, žinok, esi ne viena. Ir tai praeis. O gimus kūdikiui ir užsimirš.

Kūno pokyčiai

Neatskiriama nėštumo dalis, pasikeitusios kūno formos ir proporcijos. Jos visoms kinta skirtingai. Ir jei priaugai 10 kg tai tik džiaukis ir tylėk, o ne zysk dėl likusių dviejų. Žinoma, juokauju. Bet vis dėlto, man nėštumo metu prasidėjusi kūno transformacija buvo vienas sunkiausių dalykų galvoje. Trečiajam trimestre žaismingai pavadinta „storuliuke“ toli gražu nedžiūgavau. Nežinau nė vienos moters, kuri džiaugtųsi. Tačiau, po gimdymo sutikusi savo senelį ir išgirdusi, kad atrodau kaip „moteriškė“, juokiausi ir priėmiau kaip komplimentą. Iš tiesų, supratau, jog ne kūno formose esmė, o drabužiuose. Jei turi ką apsirengti, jei randi teisingą rūbą, kuris tavęs nedarko, gali ir pasilikti kokius +5, o gal net ir +10 kg ;))). Svarbiausia, priimti, nepykti ir susitaikyti, kad dabar viskas bus šiek tiek kitaip. Juk ir taip jau nesinori palaidinės iki bambos. Ir auskarai iš jos seniai jau išverti. Tad priimu ir džiaugiuosi šia nauja realybe. Pasirodo, jog man tie kilogramai plius išėjo net į naudą. Dabar aš jaučiuosi daug moteriškesnė. Ir galiu šiaip nebesijaudinti dėl pilvo (kurio pasirodo ir taip nebuvo) ar dar kažkokių žemiškų svorio dalykų. Žodžiu, gyvenu toliau.

Aš – moteris?

Nėštumas yra labai kūniškas dalykas. Kartais net nelabai glamūriškas reikalas (ypač jei kalbam ir apie gimdymą). Viso proceso metu, ypatingai svarbu nepamiršti kas esi. Dar svarbiau tai pasidaro gimus mažyliui, kai susilieja dienos, naktys, pienas taškosi laisvai, o spėji geriausiu atveju tik išsiprausti. Ką jau kalbėti apie meditaciją, dvasios gražinimą, mankštą ar fizinio kūno lepinimą. Nėštumas dar kartą priminė, kad būtina nepamiršti būti moterimi. Kad ir kur bebūtum, kad ir su kuo gyventum, kiek vaikų turėtum. Tu būsi tu ir privalai puoselėti savo moterišką energiją, intuiciją bei talentus.

Ne, ne, ne…

Kad ateitų kažkas labai gero, turi būti vietos. Laukiant gimties, netyčiom išsivalėm ne tik spintas. Išmokom daug lengviau pasakyti ne. O tai, pasirodo, yra stebuklas. Palengvėjo atsikračius nenorimų veiklų, darbų, žmonių ar situacijų. Ir iš tiesų, kai padarai kažkam vietos, ateina gausa. Gausa ir kokybė visomis prasmėmis. Žmonėmis, įspūdžiais, emocijomis ar energija.

Tai mama gal taip pat moteris?

Laukiantis, o ypač pagimdžius, nejučia pradedi pastebėti paraleles tarp savęs ir mamos. Po truputį kyla klausimas: o tai mano mama irgi moteris? Su savo asmeniniu gyvenimu, aistrom ir pomėgiais? Supranti, jog turbūt dabar jau tu pradedi darytis TA mama. Krūpteliu, bet padėkoju Jai ir gyvenu toliau.

Apibendrinant minčių kratinį ir paprasto gyvenimo nuotrupas, tiesiog noriu pasakyti, jog viskas gerai jei tu ne fėja ir nėštumas nėra toks, kokį įsivaizdavai. Nuostabu būti tikra moterimi su savo unikalia patirtimi, net jei tai ir tylios ašaros kampe. Mes visos taip darom, mums visoms buvo ir nepatogu, ir nejauku. Vienoms lengviau, kitoms ne taip švelniai. Skirtumas tik toks, kiek  mes vaidinam tą gėrį, kiek įsiteigiame, jog viskas nuostabu ir kiek leidžiame sau atsipalaiduoti. Nėštumas, o vėliau ir motinystės pradžia yra labai transformacinis laikotarpis, bet viskas jame labai paprasta. Svarbiausia – priimti ir nesipriešinti. Suvokti, jog tai transformacija į kažką geriau.

O dabar, išsivalau savo vidinį šiukšlyną, kad galėčiau gyventi toliau ir kvėpuoti. Atsiprašau, kad čia neskraido fėjos ir vaivorykštėmis nelaksto vienaragiai. Labai norėčiau nešti tik pozityvą, bet kitaip negaliu. Čia ataskaita apie gyvenimą. Tikrą, nevaidintą, nemeluotą. Nėštumas nebuvo tai, ko tikėjausi. Na, bet ko tu gali tikėtis? Niekada neįtarsi, jog moteris priversta gyvenimą kurti iš naujo. Vis dėlto, tas „iš naujo“ juk visada veda į kažką geriau, gausiau. Tad atsisegu saugos diržą, paleidžiu viską, ko laikiausi įsikibusi ir pasineriu į skrydį, vadinamą motinyste.

Snippets

4 comments

  1. Skaitau 5.06 ryto, pabudusi jau kažkur nuo 2, ir juokas ima iš to “tu tokia ne viena”. Ko tik nesužinai skaitydama mamų forumus:))Nėštumas tikrai nebuvo tai ko tikėjausi, nors ir antras vaikelis pilve; pasirodo, jis gali atnešti DAR DAUGIAU ir visai kitokios patirties “šiame reikale”. Dabar palyginus pirmo nėštymo, atrodo, net nepajaučiau. Kankinant antram nemigos mėnesiui, vis prisimenu savo gerai išmoktą frazę IR TAI PRAEINA. REZULTATAS ATPERKA VISKĄ. IKI MALONAUS IR AČIŪ.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.