Ką aš sužinojau būdama nėščia…? Nesaldžiai ir nefėjiškai. Arba kaip neužmušti vyro per pirmą mėnesį Vol. 1

Gyveni, gyveni, mokaisi, tik pradedi kažką suprasti… ir pamatai tas dvi raudonas juosteles. Ir dar tikrai neįtari, jog tavo gyvenimas va taip ėmė ir baigėsi. Tai ką planavai, jautei, dėliojai ir puoselėjai tiesiog pasikeis. Net jei kažkas ir sako, kad nėštumas ir vaikas neprivalo visko pakeisti (esu tikra, kad save guodžia arba meluoja).

Hormonai?

Labai laukusi mažylio, įsimylėjusi draugų vaikus ir svajojusi, svajojusi… vieną dieną pamačiau tas juosteles ir aš. Ir jau svaigau kaip pranešu vyrui, jis šaudo fejerverkus ir viskas nusidažo rožine ir melsva spalvomis. Aha. Ir štai, per pirmas penkias minutes, nusiuntusi nėštumo testo nuotrauką ir nesulaukusi atsakymo, kurio tikėjausi (nes matai, jis negali nei šaukti, nei rėkti, nei fejerverkų šaudyti darbo susitikimuose) aš sužinau, jog manyje vyksta kažkokios reakcijos. Aš pirmą kartą gyvenime suvokiu, jog turiu kažkokius hormonus (iki šiol šventai tikėjau, kad moterys tiesiog taip teisina savo kaprizus, rimtai), kurie gali valdyti mane, o ne aš juos. Sunerimstu, bet dėl tų pačių hormonų, viską nurašau nedėmesingam vyrui.

Baisu kai gerai, baisu kai blogai…

Toliau pasidaro dar gražiau. Paskambinusi mamai sužinau, kad čia gali būti dar ne tai. Supykstu ir ant jos ir puolu skaityti interneto forumus. O tada ir prasideda mano žinios. Pagauta entuziazmo skaitau viską iš eilės, sužinau mažiausiai milijoną dalykų, kurie gali baigtis blogai. Galvoje pradeda suktis baisiausi scenarijai. Krentu į lovą ir nejudu, kad tik nieko nenutiktų. Aišku, lovoj turiu internetą, tad galiu toliau kaupti blogas istorijas ir gąsdintis. Dar vyrui negrįžus aš jau turiu sąrašą dalykų, kurių negalima. Taip pat būtinų atlikti darbų sąrašą, kad apsisaugoti nuo galimų nelaimių. Galvoje skamba kažkur girdėtas „nėštumas ne liga“ ir aš tam pritariu – nėštumas tai beveik katastrofa, reikia nejudėti, nes viską sugadinsi. Kitą savaitę nulėkusi pas gydytoją sužinau, jog viskas labai gerai. Sau netikėtai apsiverkiu pamačiusi mažą taškelį ir likusį vizito laiką gėdijuosi pakelti akis.

Toliau gyvenam su savo maža paslaptimi, o man prasideda pirmieji požymiai. Manęs nepykina (ir pradžioje ir visą nėštumą), bet nuolat skauda pilvą. Dabar suprantu, kad turbūt čia buvo raiščiai, bet tas pirmas savaites sėdžiu absoliučiai persigandus. Baisu būna kai viskas blogai, bet dar baisiau kai viskas gerai (nes dingsta požymiai, gal nustojo gamintis kažkoks hormonas). Temperatūrą irgi matuojuosi paranojiškai ir kasdien tuo pačiu metu panikuoju, kad man 35,9 ramybės būsenoje (įsivaizduoju, kad nesigamina kažkoks mistinis progesteronas). Taip einu iš proto iki kol vyras įkalbina daugiau nieko nematuoti ir apskritai nurimti. Gyvenam toliau.

Vis dėlto, manęs neapleidžia jausmas, kad ne pastoti yra tas didysis iššūkis, kaip mus gąsdino visi draugai, turintys vaikų, o išnešioti. Tai patvirtina, žinoma, internetas. Nes juk niekas gerųjų istorijų apie pradžią ir nerašo. Taip pragyvenus baimėje visą vasarą, atsipeikėju kaip meška iš miego (beje, saldesnio miego už pirmojo trimestro – gyvenime nepatyriau) tik trimestrų sandūroje. Ir keista, nepagrįsta baimė ima ir dingsta. Taip paprastai, tiesiog. Ketvirtą mėnesį.

Slapti klubai

Mano nauja ramybė gali būti susijusi ir su tuo, jog metu skaityti internetą. Net ir ten neberandu nieko naujo, viskas išgvildenta. Panašiu metu, susiklosčius liūdnoms aplinkybėms, visi po truputį sužino mūsų paslaptį. Nusprendžiame, jog neslėpsime nuo pasaulio, nes tikime Dievu, o ne bobučių prietarais ir net jei kažkas nutiktų (ko mums nebus), mes kalbėtume apie tai garsiai ir drąsiai, nes tų liūdnų istorijų aplink pilna, tik dauguma susigūžę bijo apie tai kalbėti (nes juk taip nepriimtina, savo skausmą išgyvenkim patys. Na, arba aišku, tyliai žudykimės, tauta, toliau). Be to, aš iki šiol nesuprantu moterų, kurios pasirenka nuslėpti reikšmingiausią įvykį savo gyvenime, nors apie tai ką valgė, kur keliavo, važiavo ir sportavo praneša garsiai, kaip apie kažkokį valstybinės reikšmės įvykį. Na, bet kiekvienam savo.

Žiniai pasklidus, visi kaip susitarę manęs klausia ar mano vyras labai laimingas. Nesuprantu, kodėl niekas neklausia kaip aš į viską reaguoju, bet čia turbūt ir taip aišku, nes pokalbiuose su draugais atsiranda naujų žodžių ir jų darinių, tokių kaip stebuklėlis, palaima ir t.t.. Vyrui visi kaip susitarę draugiškai bando pareikšti užuojautą, nes viskas pasikeis, dabar teks gyventi su nėščia žmona ir dar paskui vaikas miegos kartu ir t.t. (panašu, kad visos nelaimės užgrius tik vyrą, o aš tuo metu džiaugsiuosi stebuklėliu).

Kai naujieną sužino dauguma pažįstamų, pradedu pastebėti naują tendenciją. Mes priimami į kažkokį slaptą ir neįvardijamą suaugusiųjų klubą. Turbūt pamatę tas dvi raudonas juosteles, savaime pateikėme paraišką. Žodžiu, visi, kas netingi ir net tie, su kuriais mes jau nebendravome arba mažai bendravome ima domėtis mūsų nėštumo eiga ir reikalais. Ryškėja tam tikros stovyklos: sauskelnės vs. vystyklai; prieraiši tėvystė vs. griežti metodai (dienotvarkės, miegas atskirame kambaryje ir t.t.); maitinimas natūraliai vs. maitinimas mišiniu ar primaitinimas; natūralus gimdymas be intervencijų vs. planuotas cezario pjūvis arba mažiausiai medikamentinis nuskausminimas; pakvaišę natūralistai-ekologai vs. tradicinės medicinos ir priemonių šalininkai (arba dar tie, kurie tingi paskaityti apie skiepus, čia prie jų ir aš) ir t.t.. O mes stebim iš šalies, linksim ir mandagiai pritariam viskam (nes iš esmės, priešingai nei visi kuo nors įtikinėjantys, esame už absoliučią toleranciją visoms nuomonėms ir mums viskas įdomu). Nors planuojam sukurti savo modelį. Šita situacija mums tik dar kartą primena, jog mus supa daugybė įdomių, įvairių ir protingų žmonių, kuo mes pasidžiaugiam ir gyvenam toliau.

Vis dėlto, man nepakanka apie nėštumą pasikalbėti tik su vyru ar mama, o draugės ir pažįstamos, turinčios vaikų, dažniausiai pasakoja tik tai, kas jų mamystėje yra tobula (gimdymai, vaikai, auklėjimo metodai, mitybos principai…), tad tikros informacijos arba tiesiog vietos pasiguosti aš neatrandu. Štai šiuo metu suvokiu, jog negalima viešai sakyti, jog tau kažkas negerai mamiškame gyvenime, nes tai reikš vieną iš dviejų – arba tu iš esmės nieko nesugebi ir nesusitvarkai, esi bloga mama ir šiaip ne koks žmogus, arba tavo vaikas prastesnis, jo raida kažkokia kitokia, tau mažiau pasisekė (į tai dažniausiai atsakoma užuojautos pilnomis akimis, kartu su nesmagumu ar net pasibaisėjimu). Taigi, įsimenu taisyklę, o kai skauda ar liūdna – tyliu.

Vėl grįžtu į velnio internetą ir ten ieškau šiltos vietelės, kur galima pasikeitus vardą skųstis ir gvildenti tikrąsias problemas. Skaitau apie moterų sunkumus nėštumo metu ir sugalvoju, jog reikia perlipti per save ir pačiai užsiregistruoti. Iš pradžių užsiregistravusi tik tyliai stebiu, bet paskui, kai grupė tampa visiškai slapta, bandau įsijungti. Pasirodo man nelemta būti forumų dalyve. Nemoku aš nei paguosti, nei patarimų kažkokių turiu (nes tai juk pirmasis vaikas), nei noriu moralizuoti kam nors, pagal perskaitytas knygas. Taip tyliai sėdžiu ir laukiu, kol mane iš ten išmes. Tik nėštumo pabaigoje, turbūt jau įsidėmėjusi visas grupės nėštukes, aš pajaučiu tokį artumą, tokią bendrystę, kad atsiriša mano virtualus liežuvis. Pasidaro labai smagu, kai gali skųstis, kad ir blogu vyru ar prastu oru ir aišku, kad skauda ar nesimiega, o po kelių dienų jau niekas to neprisimins.

Apie šią patirtį rašau vien dėl to, kad galbūt kažkur yra pirmakartė nėščioji, kurios vyrui ir mamai jau pabodo klausytis arba ji nebenori pati kažkam pasakotis ir jausti kaltę. Kviečiu ją ieškoti vietų ir kalbėti, nebijoti. Arba tiesiog parašyti man ir pasiskųsti. Dar kartą kartoju, kad kalbėti yra geriau nei verkti susigūžus kampe (kas taip pat mamai šitoje šventoje palaimoje, pasirodo, yra neatleistina ir nedovanotina).

Save

Snippets

One comment

  1. Gal, jei būčiau perskaičius per antra nėštumą, šiandien būtų ir noras turėti daugiau vaikų.
    Labiausiai, iš visų parašytų žodžių, nors skaičiau straipsnius ir anksčiau, užkliuvo, ten kažkur giliai “vietos pasiguosti aš neatrandu”.
    Per visą nėštumą nebuvo nei draugės, neturėjau jau ir mamos, uošvienė nekalbėjo ta tema, kuri pasakytu panašius žodžius. Visi tik dėl gydytojų vizitų teiravos, mokė kaip ką kur kada daryti, daugiavaikė kaimynė mama viską nurašydavo “tai čia dar tik antras”, bet niekas nesidalino jausmu, baime ar nepaklausė ką šiandien prisigalvojai. Niekas nepasakoja tų tamsių juodų dėmių nėštume ir išvis, kad jų būna. Tarsi aš buvau viena visame tame “nėštume kuris ne liga”.
    Vyras ūkiškai palaikantis, viską nurašantis, kad po nėštumo savo protą atgausiu ir jam neidomu baimės galvoje, nes gi jos tik galvoje ir aš prisiskaičiau.
    Viso to pabaiga gavosi įgimta širdies yda antrajai dukrai, verkiau kampe viena, gydytojam irgi gi tik “jauna neštukė, interneto prisiskaičius”.
    Taip, nėštumas nera ramus laiko praleidimas, bet viskas kardinalei keičias kai laikai ant rankų, tada naujos baimės prasideda, vėl turi greitai viską išgyvent savyje, priimti sprendimus, veikti. Bet vienatvės jausmas lydės visur, iki išmoks tau pasakyti “mama”. Tada lemputė šviečia ryškiau, nes tas čiauškalius gi visada su tavimi ir jam tik tu esi reikalingas.
    Atsiprašau už klaidas, nerišlumą, o gal net ir blogas mintis tokiu periodu, bet vat užgavo tie žodžiai ir nesusilaikiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.