Motinystės mokykla

Kartais žvelgiu į Ją ir vis galvoju, iš kur Ji tokia atsirado.
Visa kitokia, savita, unikali. Su savo charakteriu. Nei mano, nei tėčio. Žinodama ko nori, be išmokto baimės jausmo, bet su kažkokiom nuojautos ribom. Didelėm akim ir atvira širdim pasauliui. Tokia visa tikra, nesuvaidinta, nesukomponuota. Nepridėsi jai savų tiesų, jei ji nejaučia panašiai.

Galiu tik laukti ir žiūrėti, kas toliau čia bus. Kur nuves mus mūsų intuicijos, kur nuneš mus srovės ar bangos nuliūliuos. Motinystė, be klaustukų, yra sunkiausia, ko esu ėmusis. Bet kartu, tai nuostabiausia patirtis, išgelbėjusi mane nuo egoizmo, sąstingio ir nenoro daugiau mokytis.

Paskutinį kartą baigusi universitetą ir garsiai užtvirtinusi „viskas“, aš net neįtariau, kad didžiausia, sunkiausia ir įdomiausia mokykla dar tik prasideda. Taip mokomės kasdien atsikelti, atsistoti, apie vabalus ir žoles, apie raides, apie katino uodegą, apie šviesų dangų ir apniukusias dienas. Kasdien sužinom apie pasaulį, kurio dar nė viena nematėm, kurį reikia įlipti, išuostyti, palaižyti ir apkabinti. Kasdien ir vėl išmokstame įsimylėti. Kaskart užmiegame atidavę viską – širdis, tiesas, jėgas, gerumą. Visus bučinius išbučiavę, visas dainas sudainavę. Užsimerkiame, kad pasikrauti vėl.

Tikrai, motinystė pati geriausia mokykla, kokią esu lankiusi. Ir aš negaliu sulaukti, ko dar mane išmokys, kam dar treniruos.

Snippets

2 comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.