Rudens simfonija

Rudens simfonija. Šiuos stebuklingus žodžius norisi tarti ir tarti. O man jie asocijuojasi dar ir su mūsų vestuvėmis, nes taip vadinosi mūsų tortas. Ruduo visada atsineša kažkokią naują pradžią. Šis ruduo mums naujų, peržiūrėtų santykių pradžia. Nauja rutina ir darželio pradžia. Gyvenimo dėliojimas į mažus stalčiukus, kad būtų lengva ir jauku toliau jį kurti. Ruduo atsineša aiškumą. Jis įtraukia į savo žaidimus ir nepaleidžia. Ruduo man yra meilė.

Šis ruduo man ypatingas tuo, jog pagaliau atlaisvės rankos ir galva. Pagaliau galėsiu daryti tai, ką jau seniai norėjau – kurti. Kurti savo svajonių gyvenimą, kurti kūrinius, kurių dar nepažinau. Dabar galėsiu drąsiau dalintis, nes nebūsiu savęs išbarsčiusi buityje. Jau jaučiu mažus drąsos pliūpsnius, pulsuojančius ne tik galvoje, bet ir rankų pirštų galiukuose. Kaip knygoje „Galybė“. Šį rudenį jaučiuosi aiškesnė, nei bet kada. Tai derliaus metas ir aš tikiu, kad visi brandinti talentai pamažu galės pakilti iš mano krūtinės lyg rausvi paukščiai. Ten bus ir du didieji. Drąsa ir laisvė. Jie ilgą laiką buvo uždaryti griežtų vidinių taisyklių narvuose ir maitinami menkais savivertės likučiais. Dabar – metas juos paleisti. Metas sau leisti būti tokiai, kokia visada svajojau būti. Metas tobulėti, sveikti ir atrasti save vėl ir vėl. Štai toks yra ruduo. Naujų pradžių ir laisvių šauklys.

Šiame rudenyje aš skęstu, apkabinta stiprių rankų. Leidžiu sau nebegalvoti teisingai. Leidžiu sau būti. Kaip ir mokiausi vasarą – čia ir dabar. Patiriu akimirką, sugerdama visą jos vyną, suvalgydama visus blyksnio subrandintus vaisius, įkvėpdama visa, ką tuo metu įmanoma įkvėpti. Aš būnu. Dabar.

Labai svarbu rudenį sugerti visą, kad turėtume jėgų tamsiajam sezonui. Išmyluoti, išfotografuoti, apkabinti, apdainuoti, aprašyti. Atsiriekti jo gabalą ir nebegalvoti. Pripildyti savo rezervus sentimentalaus džiazo, prancūziškų filmų, tango žingsnių žvakių šviesoje, kakavos kvapų ir skonių, moliūgų didumo ir lapų šlamesio, smilkalų kvapo. Nuimti visą likusį derlių ir jį brandinti toms tamsioms, niūrioms dienoms, kuriose kartais taip ir nepasirodo nė vienas saulės šypsnis. Labai svarbu pajusti rudenį. Užuosti jo kvapą. Jis kvepia sandalmedžiu, bergamote, kartais vanile ir kakava.

Ruduo geriausias metas tobulėti. Pagaliau vėl įjungti galvą ir leistis į naujas keliones po dar neatrastas vietas. Užkariauti savo žemynus, naujas jūras ir vandenynus. Ruduo mus moko sugrįžti, susirinkti save ir pradėti mokytis. Pradėti veikti.

Ruduo mus kviečia ieškoti gylio. Akimirkose, kuriose gyvename. Emocijose, kurias patiriame. Baimėse, kurias slepiame. Vaizduose, kuriuos kasdien matome, bet nekreipiame dėmesio. Garsuose, kuriuos girdime. Žodžiuose, kuriuos vienas kitam šnabždame. Jausmuose, kuriuos jaučiame. Galerijų paveiksluose, kuriuos lankome. Spektakliuose, kuriuos stebime. Poezijoje, kurią skaitome, ypatingai rudenį. Ir galiausiai – gyvenime. Paprastame, lėtame gyvenime, kurį kasdien gyvename, kurį, noriai ar nelabai, kuriame patys. Visame slypi gilumos. O ką jose atrasi – žinai tik tu pats.

Linkiu šį rudenį atrasti tą gylį, kuris seniausiai slypi tavyje. Kuriame slepiasi tavo rausvi paukščiai. Kuriame slypi prigimties talentai. Tik leisk jiems skristi. Atidaryk narvus, langus ir duris. Užsimerk. Ir paleisk. Gražaus rudens, mielas skaitytojau. Nepamiršk, kad visa kuriame mes patys ir tik mes galime atrasti gelmę, kurioje tyliai laukia mūsų pritraukti, išsvajoti ar išmedituoti dalykai. Nebijok nerti.

Snippets

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.