Sofijos krikštynų šventė. Dekoras ir ne tik

Noriu trumpai papasakoti apie vasarą praūžusią šeimos šventę – baltas Sofijos krikštynas. Iš tiesų, nieko ypatingo neplanavome, o entuziazmo daugiausiai turėjo Sofijos močiutės, nes mes tuo metu bandėme suvaldyti įvairias miego ir pieno krizes. Vis dėlto, krikštyti vaiką norėjome dar šiemet. Mums tai labai reikšmingas įvykis. Tad dėl to klausimų nekilo. Čia daugiau papasakosiu apie pačią šventę, ne apie sakramentą ar apeigas. Apie tai, kad krikštynose svarbiausia būtent tai, manau, rašyti nereikia.

Tema. Specialiai krikštynų temos negalvojome, ji atėjo pas mus natūraliai. Ir tai net ne tema, o mažas, ilgaausis akcentas. Nuo nėštumo ir mažosios gimimo mus visur lydėjo zuikiai, tad norėdami atskirti krikštynas nuo gimtadienių, vestuvių ar kitų švenčių, jų simboliu pasirinkome baltą, ūsuotą draugą. O Sofija gavo galimybę neštis savo žaislus į šventę. Beje, pačioje šventėje vis kartojosi gamtos ir kaimiški motyvai, kuriuos apjungė elegantiškas baltas dekoras. Žodžiu, paprastumas, bet su kontrastais. Beje, daugiau krikštynų nuotraukų gali pažiūrėti šiame įraše.

Data. Pasirinkome krikštyti mažylę per savo 5 metų santuokos sukaktį. Buvo ketvirtadienis, tad daug lengviau gavome daugelį paslaugų. O ir išpildėme visiems juokais per vestuves duotą pažadą, krikštyti pirmą vaiką, lygiai po penkerių metų. Ceremonijos metu, atnaujinome ir savo sąjungą. Kunigas pašventino patobulintus vestuvinius žiedus, kuriuose šalia mūsų širdies dūžių, nutūpė ir Sofi ženklas.

Spalva. Kaip ir per vestuves, nenorėjome margumynų. Pasirinkome paprasčiausią variantą – baltas krikštynas. O kad nebūtų nuobodu, įmaišėme pelenų rožės spalvos akcentų (kaip ir per savo vestuves) bei sodrios žalios, nes krikštynos vyko kaime, daug laiko buvome gamtoje, norėjome, kad būtų šventiška, elegantiška, bet ne dirbtina ar perspausta.

Vieta. Ceremonija vyko kaimo bažnyčioje, netoli miestelio, kuriame užaugau. Ją pasirinkome dėl ypatingo ryšio su kunigu bei asmeninių sentimentų. Čia vyko mūsų bažnytinė sužadėtuvių ceremonija, čia po vestuvių buvo aukojamos mišios už mūsų šeimą ir dar daug gražių ir reikšmingų momentų. Šventės vieta pasirinkome kaimo sodybą, nes nelabai turėjome kitų variantų. Be to, norėjosi galėti atsipūsti su kūdikiu, kad būtų lova, kur migdyti pietų miego, o ir mūsų svečiams buvo smagu pabūti prie ežero, laisvai pasivaikščioti, kol vyko fotosesija ir pan.. Dalyvavo apie 30 žmonių.

Dekoras. Daugiausiai dekoru rūpinosi Sofijos močiutė, kuri pati suorganizavo viską nuo… iki. Žinoma, kai kurias detales teko išsinuomoti, pvz.: baltas gėlės į aukštas vazas, kurios suteikė šviesumo ir baltumo įspūdį, nes patikėkite, „uždengti“ rastines sienas nėra labai paprasta. Saldžiam stalui pasirinkome jau išbandytos konditerijos (Kaune) tortą (kuriuo labai nusivylėme, tad net neminėsiu pavadinimo, jei kas nors nenorite pasimauti, parašykite man asmeniškai). Ant torto buvo kiek kitoks užrašas nei turėjo būti, ir torto forma buvo ne tokia, kaip sutarėme, bet tai šventės nesugadino. Visa kita Sofi močiutė sugalvojo, surinko ir įgyvendino. Jei reikėtų kontaktų, parašyk man. Kita močiutė, neatsilikdama, išnuomojo gražius indus, kad stalas atrodytų išties šventiškai. Daugelį dalykų užsakinėjome Kaune ir vežėme į Dzūkiją. Kai ką gaminome patys, pavyzdžiui Sofijos senelis pagamino rėmą nuotraukoms, taip pat arką virš desertų stalo, kurią apipynus dzūkiškomis gėlėmis (kurias dovanojo ir leido skintis kaimynai!!!) išėjo visai neblogas vaizdelis.

Programa. Patarimas – su keturių mėnesių kūdikiu daug neplanuok. Mūsų krikštynose netrūko netikėtumų. Bažnyčioje buvo numatyta gyva muzika, bet supainiojus laikus neatvyko ;)). Tada kunigui pačiam užgrojus vargonais Sofija verkė „kaip už tėvynę“. Vėliau miške vyko fotosesija, kurios metu laisvi svečiai žaidė tradicinius krikštynų žaidimus. Na, o atvykus švęsti, įgyvendinome gal 2 numatytus punktus iš savo kruopščiai sudėliotos programos. BET. Svarbiausia požiūris. Nestresavome, o leidomės nešami srovės ir viskas pavyko puikiai. Kadangi mus supo nuostabūs ir patys artimiausi žmonės, jie patys įsijungė ir stojosi vienas po kito, sakė kalbas, buvo labai intymu, jauku ir gera. Taip, kaip ir svajojome. Šokiai taip pat buvo minimalūs, nes mažiausiems dalyviams muzika nepatiko. Tad labai džiaugėmės, jog dekoruojant pasiruošėme daugybę žvakių, buvo jauku jų šviesoje tiesiog kalbėtis, prisiminti. Juk ne taip dažnai visi susirenkame prie vieno, didelio stalo. Žinoma, liko punktai, kurių neįvykdėme, bet galėsime pasivyti per Sofijos pirmąjį gimtadienį. Nei žibintų nei vainikėlių niekas nepaleido, lai palauks mažyčių rankyčių.

Apsirengėm. Čia rašyti daug nėra ką. Kadangi nelabai turėjome laiko organizacijoms, aprangai neskyrėme labai daug dėmesio. Tėtis apsirengė… mmm, kostiumą ;)), Sofija apsirengė baltą suknelę su linu, kurią užsakėme Zaroje (buvau sutarusi siūti, bet kai radome beveik tokią pat, nesukome sau galvos). Panelės bateliai buvo iš Miamor, bet jų neteko normaliai dėvėti, nes net ir 4 mėnesių kūdikiui labai smagu nusimauti batą ;)). Turėjome daugybę baltų, įvairaus dydžio kaspinų, kuriuos gamina viena mama internete. Juos keitėme pagal situaciją. Na, o fotosesijai galvą papuošė gyvų gėlių lapų vainikėlis. Labai nenorėjome nieko saldaus, nes kaip jau esu rašiusi, nuo mažens ją rengiame nelabai atsižvelgdami į lytį. Tad visi tiuliai laukia, kol ji pati paprašys. Ceremonijai krikšto tėvai užsakė labai paprastą, lininį krikšto rūbą iš Jolainės. Jis derėjo su žvakės dekoru. Na, o pati šiai šventei apsirengiau Toma accesories baltą suknelę. Čia buvo vienas tų atvejų, kai rūbas gražus ir labai norisi, nors supranti, kad gal tau ir nelabai tinka. Na, bet moteriškai norisi, tai ką jau dabar ;)). Visos trys – aš, Sofija ir krikštamotė fotosesijai pasipuošėme vainikėliais, kurie derėjo prie aplinkos ir pagyvino bendrą paveikslą.

Kvailiausi pasirinkimai. Jau minėtas tortas. Buvo labai nejauku. Prieš jį užsakant buvome sutarę visai kitokį, bet Vilniuje, pas Tuos Kepėjus (ten yra nuostabių!!!). Vėliau labai pasigailėjau. Na, bet gyveni ir mokaisi. Kvailas pasirinkimas nr. 2. – balionai.  Jau seniai turėjau viziją, apie pilną Sofijos vardą iš helio balionų. O visata man siuntė ne vieną žinutę! Mes Lietuvoje visas raides gavome tik vienoje vietoje Vilniuje ir iki paskutinės minutės nežinojome ar draugams pavyks juos atvežti. Turėjome ir planą B ir C, tačiau sėkmingai atvežus atsipalaidavome ir laukėme kol jais papuošime šventės vietą ar fotosesiją. O jie buvo pritvirtinti… prie balionų su vandeniu ;))). Tad spėkit, ar visi sulaukė savo šlovės minutės? Tik atvažiavus į mišką, fotosesijai neįsibėgėjus, viena raidė ėmė ir išskrido. Ir ką daryti su likusiomis??? Žodžiu, pamoka visam gyvenimui. Gerai, kad atsipeikėjusi supratau, jog tų balionų jau apskritai nesinori, nes jie atsikartoja VISUR. Tad pasiguodžiau ir nesijaučiu kažką praradusi. Va taip.

Geriausia šventės detalė. O svarbiausia ir geriausia, kas buvo šventėje – tai žmonės. Patys mylimiausi ir artimiausi. Tie, kurių dėka mes užaugome iki Sofijos ir augame toliau, kaip asmenybės, kaip šeima. Ačiū jiems, kad mus saugo, myli, gelbėja ir apglėbia. Čia buvo didžiausia ir prabangiausia puota, nes šventė yra vidinė būsena, o mes su tiek meilės ir globos jautėmės tiesiog nuostabiai.

Snippets

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.